Mes, lietuviai, į mirtį žiūrime rimtai. Mirusius apraudame (kitaip tariant, labai ilgai skamba labai liūdnos giesmės), minime ne Heloviną, o Vėlines (kur kas santūresniu būdu be saldainių ir persirengėlių prisimename išėjusius), o zombiai… Na Lietuvoje jie tiesiog neegzistuoja. Nors ant Bernardinų kapinių vartų išorinėje pusėje yra pritvirtinta memorialinė lenta su dviprasmišku lotynišku įrašu „Non omnis moriar“ („Ne visas mirsiu“). Bet nesijaudinkite, dar nuo XIX a. ši teritorija yra mėgstama pasivaikščiojimų vieta ir jau tada kapinės labiau priminė parką. Gyvybės šioms kapinėms suteikia ir miestas, su savo kavinėmis bei šurmuliu įsikūręs čia pat, už kelių žingsnių. Tad galite vaikščioti takeliais, ramiai skaitinėti dar matomus arba atnaujintus antkapių įrašus. Kaip manot, ar pavyktų rasti pirmojo amžinojo poilsio čia atgulusio asmens – Antano Skimborovičius – kapą? Beieškant galite apžiūrėti ir koplytėlę, skirtą kapinių steigimo datai pažymėti, taip pat ir kolumbariumus, į kurių nišas dėdavo karstus ir užmūrydavo. 1827 metais pastatyta koplyčia, jos požemyje įrengta kripta su katakombomis. Tik į ją nesiūlome kišti nosies. Žinoma, ne dėl zombių, o dėl Jūsų saugumo. Geriau paskaičiuokite, kiek angelų galite rasti šiose kapinėse. Paskui keliaukite 900 žingsnių iki Užupį globojančio „Angelo“ skulptūros.