Tai – ne tik festivalis. Tai – Lietuvos kultūrinis reiškinys. Net Rusijos okupacijos laikotarpiais „Dainų šventė“ buvo tarsi slaptas ginklas nacionaliniam identitetui palaikyti ir nepriklausomybės idėjoms ginti. Pilietiniu ir politiniu požiūriu ši tradicija svarbi išliko iki šių dienų. Tik dabar ne kovojame už savitumą, bet jį saugome ir švenčiame. Nenuostabu, kad būtent čia susitinka visame pasaulyje gyvenantys lietuviai. Nehiperbolizuojame sakydami iš vis pasaulio. Tautines giesmes traukia ir šokius trypia net iš Australijos bei Naujosios Zelandijos atvykę sugrįžę tautiečiai. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kokio didžio susidomėjimas, pasakysime taip: Ansamblių vakare dalyvauja vidutiniškai 3 tūkstančiai atlikėjų, o vieną ansamblį gali sudaryti nuo 10 iki 70 narių. Ir tai tik dalyvių skaičiai. Ši savita ir teatralizuota „Dainų šventės“ dalis sutraukia be galo daug žiūrovų, todėl kartais šio vakaro programa rodoma 2 kartus. Jei tik galėtų dalyvauti visi norintys – tikrai susirinktų dar daugiau. Bet prieš pasirodymus Vilniuje rengiamos peržiūros, kuriose atrenkami tik stipriausi dalyviai. Pakvietus visus, matyt švęstume visus metus ir dar metus tektų ilsėtis! Gerai, kad Bernardinų bažnyčia yra visai netoli Kalnų parko, kuriame vyksta didieji „Dainų šventės“ renginiai, todėl iki jos nueiti jėgų užteks net ir išsišokus šventėje.