Poetai čia rašo eiles, vaikai krykštaudami gano antis, o įsimylėjėliai nuraudusiais skruostais eina į pasimatymus. Vilniečiai ją meiliai vadina Vilnele. Dažniausiai prie jos vaikštoma pačioje miesto širdyje – Gedimino pilies kalno papėdėje prie Vilnelės ir Neries santakos. Upė vingiuota, akmenuota, švari ir labai srauni, todėl vaikščiodami Bernardinų sode girdėsite raminantį Vilnelės čiurlenimą. O norėdami patekti į Užupį, vienu ar kitų tiltu žengsite per susiaurėjančią vagą. Bet ji kur kas didesnė, ir raizgosi ne tik miesto centre. Iš tiesų, Vilnia vingiuoja net 21 km. Judriam miestui suteikia žavesio, bet žadą atima Vilniaus pakraštyje – Pavilnių regioniniame parke. Tenka pripažinti, kad iki ten pasivaikščioti būtų įdomu, tik nelabai patogu. Todėl rekomenduojame važiuoti ir jau tenai leistis nešamiems kojų. Juk apžiūrėti tikrai yra ką. Dailūs upės vingiai įrėmina akimis neaprėpiamus slėnius, miškus ir kvapą gniaužiančią Pūčkorių atodangą.