Tradicinė verba – tai iš gluosnių, beržų, žilvičių ir kadagių šakelių surišta puokštelė, kuri nuo seno visoje Lietuvoje Verbų sekmadienį šventinama bažnyčioje. Tačiau, be tradicinės verbos, jau antras šimtmetis kuriama ir unikali Vilniaus verba, meniškai sukomponuota prie lazdyno kotelio pritvirtinus džiovintas gėles ir žoleles. Nuo XIX a. jos buvo pardavinėjamos prie Vilniaus bažnyčių ir yra neatskiriama Verbų sekmadienio dalis. O kam jos reikalingos? Daugeliui verbos – graži Velykų simbolika. Be to, dar ir labai linksma tradicija. Matot, savaite prieš Velykas, Verbų sekmadienį, jas šventiname pamaldose, o grįžę vieni kitus jomis žaismingai plekšnojame. Planuojate padaryti tą patį? Nepamirškite deklamuoti eilėraštį: „Verba muša, ne aš mušu. Už savaitės viena diena tegul linksmina kiekvieną“ (tarimas anglų kalba). Tiesa, vyresnė karta į verbas žiūri labai rimtai. Šventinta verba užkišama po kambario ar pastogės sija, kad saugotų namus nuo negandų, gaisrų ir stichinių nelaimių. Griaudėjant vyresni žmonės iki šiol degina verboje esantį kadagį arba ją žegnoja dangų. Lauktuvėms norite verbos? Apsilankykite kovo mėnesį Vilniuje šurmuliuojančioje Kaziuko mugėje. Joje pamatysi daug įdomybių, padarysite ne vieną žingsnį ir rasite pačias gražiausias verbas.